Prichologė Liepa T. Raškevičienė: Apie marčios ir anytos dvikovą

 

Užplūdus laiškams, kuriuose klausiate apie būsimo vyro ir jo mamos ryšį bei klasikinę marčios ir anytos dvikovą, iš džiaugsmo plojau katučių. Tai nebuvo piktdžiuga, jog susidūrėte su sunkumais. Veikiau tai pasididžiavimas, jog žvelgiate į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis: šalin stumtelėję naivų tikėjimą, jog problemos dingsta pačios, ieškote atsakymų į klausimus tada, kai jie iškyla. Ir tada, kai dar nevėlu.

Apie marčią slėptuvėje

Visų pirma patogiai įsitaisyti ant kanapos kviečiu būsimąsias jaunamartes. Atsipalaiduokite, ši kanapa stovi ne prieblandoje skendinčio keistuolio psichoanalitiko kabinete, o Jūsų namuose, tad ir kojas užsikelti galima. Šįkart, kaip ir rudeniop, kai susitikome straipsnyje „Apie santuokos anatomiją“, siūlau trumputį žaidimą. Aš spėliosiu, o Jūs sakysite „taip“ arba „ne“. Pradedam? Spėju, jog trokštate savo būsimam vyrui būti ypatinga ir vienintelė. Spėju, jog visai nesitikėjote, kad dėl šių epitetų reikės pakovoti – juk aplinkiniai, o ypač anyta, turėjo susiprotėti iškart po jūsų sužadėtuvių! Dar spėju, jog jaučiatės pakankamai suaugusi mergaitė, tad anytos „priežiūra“, kaip ir konkurencinė kova tarp judviejų, skaudžiai užgauna savimeilę. Nepaisant to, kasti karo kirvio nesinori, tad veikiausiai imatės moteriškų gudrybių, pavyzdžiui: per Velykas apsergate mistiniu čiurnos uždegimu ir jokiu būdu negalite užlipti į ketvirtą aukštą, kur įsikūrusi anytos vadovaujama karinė stovykla. O sužadėtinis, nešinas margučiais, iškeliauja tikrai ne taikos misijos vykdyti – jis iškeliauja į svečius pas savo mamą, nė negalvodamas sudaryti su jumis sąjungą. Spėju, kad taip ir noris šūktelt jam pavymui: „Mamyčiuk, kokie skysti tavo paties margučiai!“
Spėju, kad likusi viena savo slėptuvėje leidžiatės į retoriškus pasvarstymus apie tai, ar šis vyras apskritai vertas jūsų rankos ir galandate kirvuką, kuriuo vieną labai gražią dieną tikitės nukapoti anytai nagus. Jei didžioji dauguma šių spėjimų teisingi, sveikinu jus pakilus į kovą, nuo kurios, deja, santykiai neatsiejami. Tik vieni į santykių pasaulį žengia siekdami nugalėti kitą (nes stinga jėgų ir išminties pažaboti savo ambicijas), o antrieji, stipruoliai, pasiryžta visų pirma įveikti patys save. Tikiuosi, jums įdomu pasinerti į kito žmogaus jausmų bei prasmių pasaulį. Galbūt nustebsite, bet velnienė anyta – pats tikriausias žmogus.

Apie anytą griuvėsiuose

Verta paminėti, kad kiekvienas vyras moters gyvenime yra labai ypatingas, bet sūnus yra kur kas ypatingesnis už kitus. Kodėl? Šis atsakymas nepatiks feministėms. Dalis psichologų teigia, kad vyras yra moters gyvenimo režisierius, nes suteikia jai vaidmenis: tai jis padaro moterį žmona, namų šeimininke, meiluže ar mama. Kadangi psichologinė moters pozicija vyrų atžvilgiu nėra stabili (pavyzdžiui, šiandien moteris dar žmona, o rytoj – jau buvusioji), motina yra bene vienintelis stabilus vaidmuo moters gyvenime. Juk sūnus niekuomet nesiliaus būti sūnumi! O pastovumas dažnai moteriai labai patinka – spėju, jog ir pati viliatės būti mylima visą gyvenimą…
Deja, horizonte pasirodo jūsų, pretendentės į marčias, siluetas: nusistovėjusi moters tvarka griūva, o jos motiniškasis vaidmuo, turėjęs būti amžinai stabilus, svyruoja it pašėlęs. Taigi, drauge su jumis į anytos gyvenimą ateina krizė: jos visą gyvenimą uoliai tarnavę veikimo modeliai nebetenka prasmės – ne savo noru ji privalo mokytis naujų vaidmenų. Atsakykite nuoširdžiai, ar tamsta jos vietoje būtumėte labai patenkinta? Nauji dalykai kelia nerimą, tad anytos pasąmonėje tarpsta svajonė: „Ak, kad tik viskas būtų taip, kaip buvę...“ Tad nieko nuostabaus, jog ji bando atsikovoti prarastas savo pozicijas ir kartais, neįsisąmonindama patiriamo streso, prikrečia kiaulysčių. Bet parodykite man žmogų, kuris neklysta!
Maža to, per daugybę metų motinos vaidmens atlikimas tampa automatiškas –vadinasi, anytai prireiks nemažai laiko ir sąmoningų pastangų, kol ji nustos skambinti sūnui ir klausti, ar jis sočiai pavalgęs. Metaforiškai net galima sakyti, kad marčia kuria savo naują pasaulį ant anytos griuvėsių. Nejaugi taip sunku retkarčiais priglausti ją ant savo kanapos?

Apie sūnų pančiuose

Nežinia, ar visiškai teisus buvo psichologijos klasikas Zigmundas Froidas, teigdamas, kad berniukai pasąmonėje trokšta savo mamos kaip žmonos, bet aišku viena – mama, nepaisant jos minusų, yra tam tikras moters etalonas sūnui. Vadinasi, tikimybė, jog judvi su anyta esate panašios, tikrai nemenka. Maža to, anot psichologų, dažnai kitų nemėgstame už savybes, kurių nepripažįstame turintys patys... Bet grįžkime prie sūnaus ir motinos ryšio: paprastai motinos meilė sūnui esti besąlygiška. Vadinasi, jos nereikia užsitarnauti. Tokiu atveju emocinis sūnaus atsiskyrimas nuo mamos metams bėgant įvyksta savaime. Sunkumai užgriūva tuos vyrus, kurie vaikystėje patyrė sąlygišką motinos meilę („Mylėsiu tave, jei būsi geras berniukas“, „Jei neklausysi, nemylėsiu“ ir t. t.). Meilės trokšta kiekvienas vaikas, tad jis bando įtikti ir būti geras, nors kaip tik taip save išduoda. Taigi, vaikystėje prisiimti vaidmenys trukdo sukurti pilnaverčius santykius, pavyzdžiui: net užaugęs Mamos Vergas jaučiasi skolingas mamai už tai, ką ši dėl jo padarė, tad yra pasiryžęs pildyti visas jos užgaidas, Mamos Šiukšlių Dėžė sugeria visas mamą ištikusias negandas, o Mamos Gelbėtojas niekuomet neatsisakys paguosti savo gimdytojos po eilinio konflikto su sodo kaimyne.
Taigi, toks emociškai nesavarankiškas sūnus kenčia pats ir kamuoja savo antrąją pusę tol, kol supranta: atgyvenusiems vaidmenims nėra vietos ant jų šeimyninės kanapos. Apmaudu, jei vyras pasiperša dar nesuvokęs, jog poros interesai yra ir turi būti svarbiausi, jei nesugeba savo būsimai žmonai aiškiai parodyti, kad nesižavi nei savo paties, nei savo motinos elgesiu. Kaip sakoma, gero nelauk. Kas galėtų pagerinti situaciją? Nuoširdus, aplinkinių neprimestas noras išsilaisvinti iš vaikystėje prisiimtų vaidmenų pančių ir sugebėjimas eiti su savo mylimąja išvien, tampant jos likimo broliu, kovojančiu toje pačioje barikadų pusėje. Niekas taip nesuartina poros, kaip bendras tikslas ir bendras priešas.

Apie klasikines klaidas

Apie artumą, santykių pamatą, užsiminiau ne veltui. Jei poros emocinis ryšys glaudus, jei santykiai yra atviri ir konstruktyvūs, tretieji asmenys netenka galios. Įsivaizduokite, kad vyras ir moteris stovi taip arti vienas kito, jog nėra nė mažiausio tarpelio, per kurį įlindusi žvitri juoda katė galėtų perbėgti mylimiesiems kelią. Taigi, klasikinė anytos ir marčios dvikova byloja, jog poroje atsirado plyšys trečiam asmeniui. Vadinasi, anyta padaro neįkainojamą paslaugą – dažnai ji pirmoji patikrina poros emocinio ryšio stiprumą. Suklusti išgirdus pavojaus signalą verta, nes gyvenime yra kur kas daugiau trečiųjų asmenų, ne tik anyta...
Apskritai, nuoširdūs pamąstymai apie artumą poroje gali nuvesti savęs pažinimo link, bet toliausiai šiuo keliu sugebės nueiti tik emocinės brandos nestokojančios asmenybės. Jos sugeba prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, todėl nebijo užduoti sau kompromituojančių klausimų, pavyzdžiui: galbūt dėl nemokėjimo sukurti emocinį artumą kaltas visai ne jūsų išrinktasis? Kartais partnerio pasirinkimas yra ne priežastis, o pasekmė: dėl begalinės baimės ar nemokėjimo suartėti moteris „apsidraudžia“ ir pasirenka būti su tokiu vyru, su kuriuo sukurti emocinio artumo paprasčiausiai neįmanoma... O tada, kupina nepasitenkinimo, lopo artumo skyles priekaištais. Taigi, šioje istorijoje yra ir dar viena klasikinė klaida – bevertis jaunamartės pareiškimas savo mylimąjam, vadinamas „Tavo motina manęs nekenčia“. Nesvarbu, ar yra dingstis priekaištams, – kai tėvai kaltinami, dažnai vaikams suveikia apsauginis refleksas, skatinantis apginti savo gimdytojus. Maža to, kad ir ką iškrėstų jūsų tėvai, ar staiga stotumėte juos mylėjusi? Taigi, vyras negali atsižadėti savo mamos ar mažiau ją mylėti. Nekamuokite žmonių abstrakčiais priekaištais, tiesiog prisėdusi ant šeimyninės kanapos papasakokite vyrui konkrečią situaciją, prašydama konkretaus jo patarimo.
Ir dar vienas svarbus dalykas: pasėti nerimo nenoriu, bet ir į stebuklingą motinišką anytos intuiciją nesiūlau nusispjauti. Pagalvokite, galbūt kartais anytos žaibai iš tiesų byloja apie visai pagrįstą jos nerimą dėl šviesios judviejų ateities?

Apie tai, kad iš svetimų klaidų galima pasimokyti

Žinoma, lengvas kelias dažną vilioja labiau: kaip smagu būtų į anytas gauti tą, kuri pati būdama marčia pakankamai prisikentėjo. Netiesa, jog iš svetimų klaidų neįmanoma pasimokyti. Išmintinga anyta – tikras lobynas marčiai, ji matė tokį anytos pavyzdį, kokia nereikėtų būti, puikiai pažįsta ir savo sūnų, ir vyrą, į kurį šis atsigimė, ji su atlaidumu žiūri į jaunatviškas marčios klaidas, nes prisimena, jog ir pati buvo jauna. Ji su begaline išmintimi leidžia savo vaikams gyventi savo gyvenimą, nes ir pati nestokoja savojo. Ar jums pačiai per vieną dieną pavyktų tapti tokia išmintinga anyta? Be to, svarbiausią darbą anyta jau atliko – ji pagimdė vyrą, su kuriuo nusprendėte praleisti visą savo gyvenimą. Ar galima norėti daugiau?

Išnašos:

• Anyta padaro neįkainojamą paslaugą – dažnai ji pirmoji patikrina poros emocinio ryšio stiprumą.
• Svarbiausią darbą anyta jau atliko – ji pagimdė vyrą, su kuriuo nusprendėte praleisti visą savo gyvenimą.
• Apmaudu, jei vyras pasiperša dar nesuvokęs, jog poros interesai yra ir turi būti svarbiausi...
• Galbūt kartais anytos žaibai iš tiesų byloja apie visai pagrįstą jos nerimą dėl šviesios judviejų ateities?

 

www.pija.lt

2015 m. spalio 27 d.