Apie santuokos baubus

Liepa T. Raškevičienė

Nuoširdžiai bijau būti apšaukta pesimiste, ir vėl kartinančia rožinį jūsų sužadėtuvių laikmetį. Bet dar baisiau būtų nuslėpti tai, apie ką porų psichoterapijoje šviežiai iškeptiems ir jau spėjusiems susipykti jaunavedžiams postringauja psichologai. Tad su giliu liūdesiu pranešu: santuoka yra didelis stresas, o pirmieji metai kartu – sunkiausi.

Apie pirmųjų santuokos metų matematiką
Kai pirmą kartą išgirdau psichologų gąsdinimus apie tai, jog pirmieji santuokos metai yra sunkiausi, nusikvatojau: kuris žmogus 365 dienas per metus nesugebėtų palaukti šviesesnio santuokinio rytojaus? Juokų darbas! Deja. Jei tai būtų vieni juokai, mūsų mieloji Marijos žemelė nebūtų vadinama skyrybų rekordininke Europoje. Maža to, didžioji skyrybų banga kaip tik ir užplūsta po pirmųjų santuokos metų... Įdomiausia, jog tie pirmieji santuokos metai yra labai sąlyginis dalykas: kartais jie trunka trejus, o kartais – net septynerius metus, todėl tik kantriai laukti ir skaičiuoti dienas – anaiptol nepakanka. Nepakanka mūsų jaunavedžiams ir žinių apie santuokinio streso ištakas, į kurias siūlau pažvelgti labai atidžiai. Štai kaip atrodo streso, kurį sukėlė įprastų gyvenimo sąlygų pasikeitimas, stiprumo skalė: sutuoktuvėms tenka garbinga antroji vieta (arba 77 balai iš 100)! Vadinasi, baisiau už ją – tik sutuoktinio mirtis (87 balai). Į trečią vietą užsiropštė nelemtosios skyrybos (76 balai), o į ketvirtąją – nėštumas (68 balai). Laimei, naujo šeimos nario atsiradimas kelia 18 balų mažesnį stresą, tad jam tenka vienuolikta vieta (50 balų). Asmeninių įpročių pakeitimas puikuojasi dvyliktoje (45 balai), o gyvenamosios vietos pakeitimas – keturioliktoje vietoje (42 balai).
Tai dar ne viskas. Kadangi santuoka susideda iš dviejų žmonių, tai ir stresą reikia dauginti iš dviejų. Vadinasi, kai du žmonės susituokia, streso lygis šokteli iki 154 balų. Dažniausiai pora keičia gyvenamąją vietą – taigi, priklausomai nuo to, ar kraustosi vienas pas kitą, ar naują lizdelį susuka abu, pridėkite dar 42 arba 84 balus. O kur dar nėštumas, asmeninių įpročių pokyčiai ir visi nauji šeimos nariai – ne tik jųdviejų vaikai, bet ir priekabioji anyta, griežtasis uošvis, patrakę vyro pusbroliai bei gerosios žmonos tetulės… Taigi, streso balų sumelė tikrai nemenka.

Apie meilę ir stresą, kuriuos patiriame dviese
Jeigu skaičiai jums nieko nesako, nes per matematikos pamokas mokykloje siuntinėjote meilės laiškelius būsimai žmonai, pasišnekėkime apie stresą kaip tikri humanitarai. Anot psichologų, stresas yra įtampa ir nerimas, o nerimas visuomet kupinas baimės ir neadekvačių reakcijų: bambėjimo, ginčų, pykčio ir įniršio protrūkių…Velnias, kiek diskomforto sukelia meilė!
Maža to, didžiausią grėsmę kelia tas stresas, kuris yra neįsisąmonintas. O taip nutinka labai dažnai. Jei jau pradėjote gailėtis, kad tie kadais parašyti meilės laiškai jus įvėlė į santuoką, turiu prisipažinti: aš tikiuosi, jog rašote tuos meilės laiškus iki šiol. Ech, jeigu jaunavedžiai žinotų, kad jie pykstasi ne dėl kokio nors konkretaus dalyko (pavyzdžiui, ne taip išspaustos dantų pastos tūbelės), o tik dėl to, jog abu išgyvena stresą ir abu nesugeba adekvačiai reaguoti…
Tad jei išgirsit vyrą sakant, jog jis anaiptol nejaučia jokio streso (tik žmonai vis kažkas negerai, vis kažko prisiskaito ir vėl išsigalvoja), nepulkite į paniką. Greičiausiai tai pasakęs jis atsitvers tylos siena, įniks į televizoriaus ekraną ar išdidžiai išeis į garažą, bet tai visai nereikš, kad šis žmogus iš tiesų nežino kartaus streso skonio. Pamenate neįsisąmonintą įtampą? Štai jums ir pavyzdys. Taigi, mus vienija ne tik meilė, bet ir stresas. Kodėl turėtume pyktis dėl to, ką turime bendra?

Apie šunį, kuris ir kariamas pripranta
Kad ir kaip keistai skambėtų, psichologai santuoką laiko neįprasta gyvenimo sąlyga. Juk gamta santuokos nenumatė: čia patelė su patinu susitinka tam, kad pratęstų giminę, jie neužsiima tokiais niekais kaip prabangus vestuvių pokylis, chaotiškas kraustymasis gyventi į kitą vietą ir barniai dėl ne taip išspaustos dantų pastos! Vadinasi, verta paminėti, kad žmogaus prisitaikymas prie neįprastų gyvenimo sąlygų (santuokos – taip pat) susideda iš keturių etapų. Pirmąjį etapą psichologai vadina įdirbiu: žmonės atsiduria naujoje gyvenimo situacijoje, į pagalbą bando pasitelkti iš anksto apgalvotas elgesio strategijas, o šios pasirodo tikros išdavikės – ima ir nepasiteisina. Kitaip tariant, žmonės prievartauja vienas kitą savo susigalvotu laimės planu... Pavyzdžiui, moteris mano, kad vyras turi būti šeimos galva, bet po tuoktuvių paaiškėja, kad jos strategija konkrečioje situacijoje tapo nieko verta – ji ištekėjo už žmogaus, kuris nė nemano eiti šeimos galvos pareigas! Žinoma, kurį laiką savo reikalavimais ji dar bando jį palenkti savo pusėn, bet išankstinis planas nueina šuniui ant uodegos. Todėl antrasis etapas kvepia prisitaikymo krize – juk širdy taip tuščia ir nyku... Jei į santykius įsibrovęs susvetimėjimas jų nesugriauna, ateina trečioji – plato stadija, kurios esmė puikiai atsispindi lietuvių liaudies posakyje „šuo ir kariamas pripranta“. Taigi, žmonės apsipranta, prisitaiko ir gyvena taip, kaip gyvenasi: dirba, atostogauja, perka būstą, vedžioja šunį ir augina vaikus... Bet vieną dieną vėl skambina pavojaus varpai – tai ketvirtasis prisitaikymo etapas, vadinamas dezadaptacija. Gyvenimas kartu nebetenkina, o išeitys yra dvi: iškęsti arba išsiskirti. Ir iškentėjusių, ir išsiskyrusių laukia tie patys keturi prisitaikymo etapai, tik vėl iš naujo. Pirmųjų – senuose santykiuose, o antrųjų –naujuose. Užburtas ratas, ar ne? Šis ratas mažiau kvepėtų burtais ir prakeiksmais, jei suprastume: ne jaunavedžiai kalti dėl juos apnikusių problemų – tiesiog tokia yra neišvengiamos adaptacijos eiga ir toks yra gyvenimas. Ir dėl to turime vienytis.

Apie mylinčią širdį ir sveiką protą
Bet užuot kankinęsi ir kankinę vienas kitą dėl kažkokių psichinės adaptacijos dėsnių, negailestingai reguliuojančių mūsų gyvenimą, galėtume savyje paieškoti mylinčios širdies ir sveiko proto: kam būti kažkokio mistinio psichikos gyvenimo įkaitu, kai galima susivienyti prieš bendrą priešą ir šioje kovoje vienas kitą beatodairiškai palaikyti?

Tik taip mes galime nugalėti santuokinius baubus ir valdyti savo gyvenimą. 

Žinoma, yra aibė žmonių, kurie santuokos santaupas laiko pykčio indėliais, bet netikiu, jog jūs siekiate būti tokiais nelaimingais investuotojais. Todėl turite kalbėtis net apie mažiausią baubą, kol jis dar nespėjo užaugti į milžiną siaubūną. Kalbėti ir niekuomet nepaliauti tikėję, jog būsite išgirsti. Kalbėti ne tam, kad kalbėtumėt – o tam, kad būtumėt išgirsti. Ir klausyti ne tam, kad galva palinksėtumėt – klausyti, kad suprastumėt.

Tikiuosi, kad mylinti širdis ir sveikas protas neleis užmiršti, jog santuokinis stresas kamuoja abu. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tik įsisąmonindami savo silpnybes mes tampame stipresni. Apskritai pervertinti savo ar partnerio jėgas santuokoje nėra sveika – geriau žinoti, jog natūralu kurti savo santykius negailint jėgų. Nepamirštant, kad po to neišvengiamai ateis nuovargis. Tikiuosi, kad jūsų pora gali kartu ne tik kurti, bet ir ilsėtis. Tai paaiškės netrukus. 

Šiame straipsnyje keletą kartų užsiminiau apie dantų pastos tūbelę – juk reikėjo rasti kasdienių buitinių kivirčų simbolį. Įdomiausia, jog britų dizaineris Dominicas Wilcoxas sukūrė dantų pastos tūbelę dviems. Skamba intriguojančiai, o atrodo labai paprastai: tiesiog su dviem dangteliais. Vienas moteriai, kitas – vyrui. Laimei, taisyklė, kad genialumas slypi paprastume, galioja ne tik naujuose dizaino ar buitinių konfliktų sprendimuose. Ji yra universali ir galioja visose srityse. Santykiuose – taip pat.