Apie santuokos anatomiją

Liepa T. Raškevičienė

Lai būna šis straipsnis lyg šaltas dušas poroms, išgyvenančioms rožinį sužadėtuvių laikmetį. Kai euforijos sparnai dideli, tai ir smūgis į žemę nemenkas. Bet juk pagrindinis tikslas yra ne vieno vakaro, o viso gyvenimo šventė.

Apie praktinę santuokos (ne)naudą
Įdomumo dėlei leiskite mūsų pažintį pradėti trumpučiu žaidimu – aš spėliosiu, ko jūs labiausiai tikitės iš savo būsimos santuokos, o jūs sakysite „taip“ arba „ne“. Pradedam? Spėju, kad tikitės garbingo „šeimos galvos“ ar „teisėtos žmonos“ statuso. Spėju, jog viliatės sulaukti visuomenės palankumo – na, gal ne socialinių garantijų, bet bent jau požiūrio, jog esate „normalūs“. Spėju, jog moteriai santuoka asocijuojasi su motinystės laime, o vyrui – su tvarkinga buitimi. Dar spėju, jog iš santuokos tikitės bendro turto ir reguliaraus sekso. Ech, koks puikus santuokos kokteilis, bet tinka jis nebent sovietmečiui. Reguliariam seksui visai nebūtina santuoka – visuomenė jau seniai palankiai žiūri į kartu gyvenančias poras, kurios neskuba susisaistyti antspaudais pase. Tvarka namuose puikiai pasirūpina buitinė technika ir kantri namų tvarkytoja, neturinti teisės bumbėti dėl ne vietoje besimėtančių kojinių. Aibė moterų sėkmingai patiria motinystės laimę ir be vyrų pagalbos. Bendras turtas taip pat ne priežastis tuoktis – valdiško būsto laikai negrįžtamai praėjo, o kapitalistiniame pasaulyje dalintis su kažkuo savo turtu gali tik tikri naivuoliai. Vadinasi, lieka garbingas statusas, kuris lyg ir byloja, jog esame suaugę. Bet ar verta būti suaugusiam, kai mados olimpe karaliauja jaunystė? Juk ant rankos spindintis vestuvinis žiedas seniai nebelaikomas žmogaus kokybės ženklu. Tai tėra daiktas „išdavikas“, siunčiantis žinutę aplinkiniams, jog esame įsipareigoję, – kaip sakoma, „intymaus nesiūlyti“!

Apie emocinę santuokos prasmę
Ginkdie neatkalbinėju jūsų nuo sprendimo tuoktis. Tiesiog mintis apie būtent tokias santuokos funkcijas veikiausiai paveldėjome iš savo tėvų ir senelių – neabejoju jų išmintimi, bet reikia pripažinti, jog laikmetis, kuriame gyvename, reformavo santuoką ir visos šios „praktinės“ santuokos funkcijos seniai nebeteko prasmės. Kaip teigia žymus Rusijos psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas, santuokos reiškinys išgyvena esminių pokyčių laikmetį. Tik šiems pokyčiams skiriame per mažai dėmesio – apie tai byloja ir iškalbinga skyrybų statistika.
 Koks gi tikrasis santuokos tikslas, jei visus, žinotus iki tol, apšaukiau atgyvenomis? Psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas teigia, kad santuoka – tai mūsų išsivadavimas nuo vienatvės. Jokiu būdu ne fizinės, o psichologinės vienatvės. Taigi, ji išnyksta ne ten, kur mus jėga laiko antspaudas pase ar bendra buitis ir susitikimas vakarais prie televizoriaus – ji išnyksta tada, kai mes esame vienas kitam labai reikalingi ir būtent dėl to laimingi. Pabrėžiu, ne ji (-is) reikalinga (-as) man, o mes reikalingi vienas kitam – reikalingumas turi būti abipusis.

Apie santuokos priešistorę, kurios neturėtų būti
Nors santuoka, kaip reiškinys, išgyvena tam tikrą krizę, ji vis tiek lieka didžiosios daugumos moterų siekiu. To priežastis labai paprasta ir labai romantiška – moteriai santuoka yra lyg pareiškimas pasauliui, jog ji yra ypatinga, todėl vyras nori santykių tik su ja. Viena vertus, šis ypatingumo pojūtis turi realią naudą, nes paveikia cheminius procesus smegenyse ir staiga atsigulusi į santuokinę lovą moteris ima patirti keturis penkis kartus daugiau orgazmų. Antra vertus, dažnai nekaltas moters noras tekėti vėliau labai skaudžiai atsisuka prieš ją pačią – ne vieną vyrą teko girdėti sakant, jog pasipiršo, nes mylimoji apie tai garsiai pasvajodavo arba net paklausdavo, kada gi jis pasiryš šiam žingsniui. O jis ir pasipiršo, nes tenorėjo ją padaryti laimingą. Deja, vėliau tuos pačius vyrus mačiau varstant skyrybų advokato kabineto duris. Tai kur gi čia šuo pakastas?

Vyras jaučiasi laimingas tuomet, kai šalia jo yra laiminga moteris – natūralu, kad kai ši pasisako apie savo svajonę, vyras pasiryžta ją išpildyti. Tik yra vienas labai svarbus dalykas – neįmanoma būti laimingam, jei pasirinkai ne laisva valia. Ši yla visuomet išlenda iš maišo. Bobutes, kurios vis nesulaukiančioms pasiūlymo tekėti patarinėja „suvystyti“ vyrą nuo jo pastojant, reikėtų sodinti į kalėjimus iki gyvos galvos ir skubos tvarka. Nes jei tos bobutės būtų pačios pasinaudojusios šiuo receptu, šiandien tylėtų kaip žemes pardavusios. Viso gero, svaiginantis reikalingumo pojūti ir išsivadavime nuo vienatvės – kokia puiki perspektyva tapti našta ir paleisti į pasaulį niekam nereikalingą vaiką! Šįkart jums pasirodė teisingai – norėčiau tokias poras atkalbėti nuo sprendimo tuoktis, nes laimingam gyvenimui reikalingas pasirinkimas laisva valia.

Apie santuokinius vyrų ir moterų poreikius
Įrodymų, kad santuokos reiškinys išgyvena esminių pokyčių laikmetį, toli ieškoti nereikia. Kokios melagingos tapo lietuvių liaudies pasakos! Ten visi vargai įveikiami iki vestuvių, o apie gyvenimą po vestuvių tepasakyta vienu sakiniu – gyveno ilgai ir laimingai. Ar jūs daug tokių, gyvenančių ilgai ir laimingai, pažįstate? Nedaug, nes šiandien visi vargai prasideda kaip tik po tuoktuvių. Norėdama bent truputį sumažinti tos vargo vakarienės lėkštę, kurią, šiaip ar taip, vis tiek teks suvalgyti, apžvelgsiu vyrų ir moterų santuokinius poreikius, kurie paaiškėjo po vieno W. Harley tyrimo 1992-aisiais. Pasirodo, vyras tikisi, jog žmona jam suteiks lytinį pasitenkinimą, bus ištikima partnerė laisvalaikiu, žavės jį savo patrauklumu, tvarkys buitį ir suteiks moralinį palaikymą. Moterų viltys kitokios: iš vyro jos tikisi romantikos ir švelnumo, galimybės su sutuoktiniu pasikalbėti apie viską, kas nutiko per dieną, sąžiningų ir atvirų santykių, finansinės paramos ir pasišventimo tėvo vaidmeniui. Psichologai tvirtina, jog poras, nežinančias vienas kito poreikių, anksčiau ar vėliau užklumpa nesėkmės, o jei bent vienas poreikis yra nuolat nepatenkinamas, lauk nesantuokinių ryšių. Apskritai tyrimai rodo, jog santuokos tvirtumą lemia sutuoktinių mokėjimas ir norėjimas derintis vienas prie kito bei gebėjimas tenkinti vienas kito poreikius, atsisakant savų.

Apie santuokos kišenes
Poros, kurių pagrindinis šūkis „esame kartu todėl, jog darome vienas kitą laimingą“ tikrai atras receptus, kaip patenkinti vienas kito poreikius ir be unikalių bobučių patarimų. Tad man belieka parašyti tik apie vieną, labai delikatų ir sunkmečio kontekste labai aktualų reikalą – santuokos kišenes. Kalbėti apie pinigus mūsų visuomenėje yra tabu, bet anksčiau ar vėliau tai teks padaryti, nes pinigai – tai vienas iš santykių resursų. Išmokite kalbėtis apie pinigus dar iki vestuvių – nes „švaistūnas“ ir „šykštuolė“ yra toli gražu ne patys saldžiausi epitetai, kuriais norėtųsi kreiptis į didžiąją savo gyvenimo meilę... Pirmojo pokalbio turinys paprastas, bet reikalaujantis atvirumo: pasakokite vienas kitam, kokį finansų tvarkymo modelį matėte vaikystės namuose (pvz., kuris iš tėvų apmokėdavo sąskaitas?); atskleiskite savo asmeninį požiūrį į pinigus (svajojate apie bendrą ar du atskirus biudžetus?); pasakykite apie pajamas, santaupas, įsiskolinimus, paveldėjimo tikimybę bei sėkmes ir nesėkmes, su kuriomis teko susidurti, tvarkant finansinius reikalus. Gal kai kuriems iš jūsų tokie patarimai pasirodys savaime suprantami, bet žinau ne vieną porą, kuri susituokė nė nenumanydami apie partnerio pajamas. O iš tiesų viskas labai paprasta: kuo daugiau atvirumo dabar – tuo mažiau konfliktų ateityje.