Apie priešvestuvinį pamišimą

Liepa T. Raškevičienė

Anot mamyčių, pilkšvas jaunikio kostiumas nedera prie kreminės suknelės – reikia žaibiškai taisyti padėtį. Maža to, tetulės prideda, kad vestuviniam tortui gresia prarasti formą! Būsima nuotaka apsipyksta su išrinktuoju, nes šis užsakė ne tokios spalvos gėles. Prie altoriaus būsimi jaunavedžiai žygiuoja piktai šnairuodami vienas į kitą. Ar tai epizodas iš kokios nors romantinės komedijos „Nuotakų karai“? Ne, tai ketinančių tuoktis tykantis klasikinis priešvestuvinis pamišimas.☺

Apie nuo savęs pabėgusią nuotaką

Sakote, kad „taip nutinka kitiems, tik ne jums“, nes savo rūpesčius patikėjote dizaineriui ir vestuvių planuotojai? Drįsčiau ginčytis iki nukritimo – neabejoju jų profesionalumu, bet vargu ar jie gali pašalinti būseną, psichologų vadinamą klasikiniu priešvestuviniu pamišimu. Juk po perdėtu organizaciniu šurmuliu ir isterijomis dėl suknelės ar puotos dažniausiai slepiasi ne kas kita, o nerimas dėl įsipareigojimo ir statuso kitimo – vadinasi, dėl ateities. Pažvelgus į praeitį viskas daugiau ar mažiau aišku, nes tai jau patirta, jau išgyventa, o ateitis, nepaisant tikėjimo santykiais, miglota. Kad ir kaip būtų paprasta, jei pasaulyje egzistuotų institucija, į kairę ir į dešinę dalijanti garantinius raštus: „Suteikiame 100 proc. garantiją, kad jūsų santuoka bus sėkminga.“ Tuomet žengiančiųjų prie altoriaus tikrai padvigubėtų.
Bet garantinio rašto niekas neduoda ir kažkur giliai nujaučiate, kad nežinote, ar laimės jausmas neapleis šios santuokos po dešimtmečio. To paties nežino ir artimieji, tad įsisuka šeimyninė nerimo karuselė – taip taip, tokia, apie kurią statomi filmai. Nežinomybė visuomet sukelia nerimą, o nerimas visuomet ieško saviraiškos formų. Taigi prieš puolant ginčytis dėl ne tokios gėlių spalvos derėtų pagalvoti, gal už jus kalba nerimas? Perdėtas organizacinis šurmulys labai patogus – juk tuomet nėra laiko pagalvoti apie savo baimes ar dvejones, jis padeda trumpam pabėgti nuo savęs. Na, ir kas, kad pripažinus savo nerimą nuo savęs bėgti net nereikėtų...
Kalbant apie nerimą dėl įsipareigojimo ir statuso kitimo, derėtų paminėti ir nerimą keliantį tapatybės klausimą. Nemažai psichologų teigia, kad moterys, pasiliekančios savo mergautinę pavardę arba po vestuvių ja pasirašinėjančios, kažkuria prasme negali atsisakyti savo ankstesnio, netekėjusios ir laisvos moters statuso, o sėkminga karjera, padaryta ankstesne pavarde, tėra nelabai vykusi priedanga.☺

Apie pamirštą vestuvių prasmę

Kartą teko girdėti neseniai prie altoriaus žengusios merginos nuomonę, kad vestuvės tėra puota ir darbas, kurį reikia nudirbti – nėra ko svaičioti apie dvasinius ar emocinius dalykus. Deja, teks nuvilti tokios nuomonės šalininkus – psichologų darbas yra svaičioti ir šia tema jie tikrai turėtų ką pasakyti.
Organizuodamos savo vestuvių šventę poros labai dažnai pamiršta apie šios šventės prasmę ir tikslą. Tiesą sakant, dažnai akcentai sudėliojami pagal sunkiai suvokiamus prioritetus: pavyzdžiui, į vestuvių scenarijų prikemšama tiek vietų, kuriose reikia nusifotografuoti, tiek dovanėlių svečiams, kurias reikia įteikti, ir tokie būriai baltų balandžių, kuriuos reikia paleisti, kad priesaikos mylėti per amžius, kol mirtis neišskirs, niekas nė nebeatmena. Pasakykite nuoširdžiai, ar meilės šventės kulminacija iš tiesų turi tapti tokie materialūs mažmožiai? Didelės ir pompastiškos vestuvės psichologams dažnai kelia klausimą: o ką tuo norima paslėpti?
Bėda ta, kad mūsų visuomenėje per mažai galvojama apie psichologinę santuokos reikšmę. Žodis „santuoka“ itin primena „santaką“ – juk atskirai tekančios gyvenimo upės susilieja į vieną ir priesaikos akimirką įsipareigojama išlaikyti bendrą tėkmę. Kodėl pati svarbiausia akimirka užgožiama pompastika ir lieka nustumta į antrą planą? Kartais man atrodo, kad poros patvirtina intensyvų vestuvių scenarijų tik tam, jog tądien nesuspėtų pagalvoti, ką padarė.☺

Apie tai, kad jūsų vestuvės – tikra nesąmonė

Žinoma, aplinkiniai skatina laikytis stereotipų: pavyzdžiui, kokios čia vestuvės be kunigėlio ir vestuvinio valso? Ir štai porelė, niekuomet nesilankiusi bažnyčioje ir nemėgusi šokti, susizgrimba, jog reikia prieiti Pirmosios Komunijos ir reikia mokytis valso žingsnelių. Taip, jeigu stinga ryžto ir drąsos būti savimi (arba nežinote, kas esate), jeigu mintis „ką kiti apie mane pagalvos“ paralyžiuoja, tada geriausia būtų atitikti visuomenės įpirštus standartus ir, kaip sakoma, baigtas kriukis! Ir visai nesvarbu, kad tą dieną, kuri priklausė jums, kur kas daugiau galvojote apie kitus. Juk svarbiau, kad šokdami, ginkdie, nenumindytumėte vienas kitam batų...
O gal pagaliau reikia išsiugdyti tvirtą psichologinį stuburą ir atskirti savo norus nuo pripirštų? Jeigu jaučiatės tokie suaugę ir pasirengę savo šeimos kūrimui, tai būkite malonūs, prisiimkite šią atsakomybę ir diplomatiškai sugriežkite savo melodiją pirmuoju smuiku. Kitaip laukia pasaka be galo: net sukūrę savo šeimą nuolat klausysitės svetimo orkestro apie tai, kaip reikia teisingai gyventi ir iš jūsų melodijos teliks zvimbesys.
Išsilaisvinkite iš stereotipų ir noro įtikti kitiems – visiems geras nebūsi. Pažadu, kad ir ką padarytumėte, piktų liežuvių, už akių plakančių, kad jūsų vestuvės buvo tikra nesąmonė, būtinai atsiras. Plakėme liežuviais ir jūs, ir aš. Juk esame matę vestuvių, kokių niekuomet nenorėtume, ir juokęsi iš drabužių, kurių niekuomet nevilkėtume. Dėl piktų liežuvių jūsų vestuvės nebus išimtis. Bet jos gali būti išimtimi dėl kitų dalykų: jeigu vestuvinė puokštė jums atrodo nesąmonė, nes ją laikant prakaituoja delnai ir reikia nuolat dairytis, kur čia ją pasidėjus, tai pasmerkti save tokiai kančiai iš tiesų būtų pati tikriausia nesąmonė. Tiesa, nemažai žmonių streso atveju neturi kur dėti rankų: nuolat lygina klostę ant sijono ar kišenėje glamžo seną čekį. Galbūt tokiu atveju puokštė taptų puikiu antistresiniu įrankiu? ☺

Apie progą išgryninti savo vertybes

Apskritai vestuvės yra puikus mūsų vertybių veidrodis. Norime to ar ne, jos atskleidžia mūsų asmenybės ir poros tendencijas. Keisčiausios vestuvės, kurias man yra tekę matyti, buvo organizuojamos atsižvelgiant tik į jaunosios norus, nors vestuvės – dviejų žmonių šventė ir svarbesnio asmens čia nėra (ar bent jau neturėtų būti). Bet poros tendencijos buvo aiškios ir šitaip ši pora gyvena ligi šiol. Taigi, mažų mažiausiai, ką vestuvės gali atskleisti apie porą – ar ji gyvenime ieškos kompromisų ir kaip seksis juos rasti. O jei į darbą įkinkysite pastabumą, organizuodami vestuves sužinosite apie save ir kitą itin daug.
Ne vienas esame patyręs, kaip stipriai kartais kalbos skiriasi nuo darbų – deklaruojamos vertybės „prasilenkia“ su elgesiu. Bet tikrasis vertybių rodiklis yra elgesys ir darbai – netikėkite poromis, kurios sako, jog šiokias ar anokias vestuves rengė tik dėl kitų. Tokias vestuves jie rengė dėl savęs, paskatinti savo vertybių. Ką darysi, jei pagrindinė vertybė – įtikti kitiems? Prisiekiant amžiną meilę labai pravartu žinoti savo ir kito vertybes, tad pateiksiu daugiau pavyzdžių. Štai nuotaka reikalauja, kad jaunikis dėvėtų rusvą kostiumą, nes kitaip nederės prie jos kreminės spalvos apdarų. Ir visai nesvarbu, kad jaunikis muistosi, kad rusva spalva jam nei tinka, nei patinka... Vadinasi, estetika ir spalvų dermė nuotakai – vertybė, o gera jaunikio savijauta – mažų mažiausiai antraeilis dalykas. Jei pora akcentuoja išliekamąją vertę turinčius dalykus, gali būti, jog šventinės vakarienės biudžetą sumažins dėl įspūdingesnių nuotraukų ir vestuvinių žiedų, o svečiai, remdamiesi kitokiomis vertybėmis, gali palaikyti tai nepagarba ar nepritekliumi. Ir jei savo vestuves įsivaizduojate kaip įspūdingą šou, neraudonuokite pavadinti porele, mėgstančia atkreipti į save dėmesį. Vestuvės – tai proga išgryninti jūsų vertybes. Vertybė nėra tai, ką reikėtų slėpti nuo savęs paties.
Pabaigoje knieti papasakoti ne visai išgalvotą anekdotą. Pora į pamerges ir pabrolius kvietė ne artimus draugus, kaip įprasta, o tiesiog itin fotogeniškus ir pasiturinčius pažįstamus. Tiesiog reikėjo, kad jie nuotraukose gražiai atrodytų. Labai aiškios vertybės ir tvirtas psichologinis stuburas, ar ne?☺

www.pija.lt

2015 spalio 12 d.